Caravaggio: baroko genijus ar XVII a. Romos kriminalinė legenda?

Ottavio Leoni / milano.it

Trumpai apie patį Caravaggio

Caravaggio tikrasis vardas buvo Michelangelo Merisi. Jis gimė 1571 m. netoli Milano, miestelyje Caravaggio, nuo kurio ir gavo savo pravardę. Kai jam buvo vos šešeri metai, gimtąjį kraštą užklupo maras, nusinešęs daugelio žmonių, tarp jų ir jo tėvo bei senelio, gyvybes. Po kelerių metų mirė ir jo mama, todėl vienuolikos Caravaggio jau buvo našlaitis.

Sulaukęs maždaug dvidešimties jis persikėlė į Romą beveik be pinigų. Iš pradžių tapė vaisius kitų dailininkų dirbtuvėse, vėliau jo talentą pastebėjo įtakingi kardinolai. Vos per dešimtmetį Caravaggio iš esmės pakeitė Europos tapybą.

Buvo viena nedidelė problema: kol vieni jį pažinojo kaip genialų dailininką, Romos policija jį pažinojo beveik asmeniškai.

Legendinė artišokų byla (1604 m.)

Šitas incidentas skamba kaip tragi komedija. Caravaggio su draugais užsisakė aštuonis artišokus. Keturi buvo kepti svieste, likę keturi aliejuje. Jis paklausė padavėjo, kurie yra kurie. Padavėjas atsakė maždaug:

– Pauostyk ir suprasi.

Caravaggio nusprendė, kad tai didžiausias įžeidimas žmonijos istorijoje.

Užuot tiesiog nepalikęs arbatpinigių, jis čiupo molinę lėkštę ir sviedė ją padavėjui tiesiai į veidą. Tada dar pagriebė draugo kardą, lyg planuotų tęsti konfliktą, bet padavėjas spėjo pabėgti į policiją. Visa ši istorija buvo oficialiai užfiksuota teismo dokumentuose.

Kai Valdovų rūmuose buvo eksponuojamas Caravaggio paveikslas „Šv. Marijos Magdalietės ekstazė“, supratau, kad tokios progos praleisti tiesiog negalima. Juk ne kasdien Lietuvoje galima pamatyti vieno garsiausių visų laikų tapytojų originalą.

Ėjau ten galvodama, kad grįšiu namo su mintimis apie baroką ir religinę simboliką. Vietoj to grįžau skaityti XVI–XVII amžiaus Romos teismo bylų.

And girl... this man was a whole mess.

Caravaggio nusikaltimų kronika

Pirmasis areštas (1598 m.)

Caravaggio sustabdomas naktį Romoje. Prie savęs turėjo kardą. Leidimo nešiotis ginklą neturėjo. Jį išvežė į kalėjimą, tačiau neilgam. Why? Nes paaiškėjo, kad jis dirba įtakingam kardinolui, todėl ginklas buvo grąžintas, o pats paleistas. Tai buvo ne paskutinis kartas, kai pažintys jį išgelbėjo.

Yra dar viena detalė, kuri man pasirodė beveik ironiška. Vieną pirmųjų Caravaggio biografijų po jo mirties parašė... tas pats Giovanni Baglione. Tas pats žmogus, su kuriuo jis bylinėjosi teisme ir kurį viešai žemino. Sunku tikėtis visiško objektyvumo, kai tavo gyvenimo istoriją pasakoja žmogus, kurį tu atvirai nemėgai. Negana to, Baglione viename savo paveikslų net nutapė velnią su Caravaggio veido bruožais. Panašu, kad kai kurios nuoskaudos neišblėso net po jo mirties.

Kuo daugiau skaičiau apie Caravaggio, tuo mažiau jis priminė klasikinį „genialų seną dailininką“. Jis buvo impulsyvus, konfliktiškas, pavojingas ir, panašu, visiškai nemokėjo kontroliuoti savo pykčio. Nepaisant viso to, jis sukūrė paveikslus, kurie daugiau nei po keturių šimtų metų vis dar priverčia žmones sustoti priešais drobę ir tiesiog žiūrėti.

Gal todėl jo istorija iki šiol taip įtraukia. Ji primena, kad genialumas ir labai rimtos asmeninės problemos kartais eina koja kojon. Tai jokiu būdu nepateisina jo nusikaltimų, tačiau padeda suprasti, kodėl jo gyvenimas iki šiol atrodo beveik toks pat dramatiškas kaip ir jo paveikslai.

Viešas konkurento roast'as (1603 m.)

Caravaggio nusprendė, kad vien tyliai nemėgti Giovanni Baglione būtų per nuobodu.

Jis pradejo platinti pašaipius eilėraščius apie kolegą dailininką ir viešai tyčiojosi iš jo paveikslų. Baglione, užuot atsakęs tuo pačiu, padavė Caravaggio į teismą. Teismas stojo Baglione pusėn, o Caravaggio porai savaičių atsidurė kalėjime.

Muštynės dėl moters (1605 m.)

Caravaggio užpuola notarą Mariano Pasqualone. Why? Tikriausiai todėl, kad šis negražiai kalbėjo apie Leną – moterį, kuri pozavo Caravaggio paveikslams ir, manoma, buvo jo mylimoji. Notaras, of course, gauna kardu per galvą. Caravaggio kuriam laikui pabėga iš Romos į Genują.

Karas su buto nuomotoja (1605 m.)

Kol jis slapstėsi, Caravaggio šešis mėnesius nemokėjo nuomos. Nuomotoja galiausiai užrakino jo butą ir pasiėmė jo daiktus kaip užstatą. Normalus žmogus turbūt bandytų susitarti, bet ne šįkart.

Caravaggio grįžo naktį ir pradejo mėtyti akmenis į jos langus. Vėliau su draugais atsistojo po jos langais, grojo gitara ir garsiai dainavo nepadorias dainas, kad kuo labiau ją suerzintų.

Teisme paaiškėjo dar viena smulkmena. Jis buvo pramušęs skylę lubose. Ne, jis nebuvo susimušęs su kažkuo bute, o tiesiog norėjo, kad į studiją patektų daugiau šviesos tapybai. Negaliu apsispręsti, kas šitoje istorijoje absurdiškiausia, to be honest.

Žmogžudystė (1606 m.)

Šitas įvykis pakeitė visą jo gyvenimą. Per muštynes Caravaggio mirtinai sužeidė vietinį sutenerį Ranuccio Tomassoni. Ilgą laiką buvo manoma, kad konfliktas kilo dėl teniso rungtynių.

Naujesni tyrimai kelia kitą versiją, kad priežastis galėjo būti azartiniai lošimai arba moteris. 2002 m. meno istoriko Andrew Grahamo-Dixono dokumentiniame filme teigiama, kad jie iš tikrųjų kovojo dėl prostitutės, vardu Fillide Melandroni, ir kad jis nužudė Tomassoni, bandydamas jį kastruoti.

„Vienas iš įdomiausių dalykų yra atradimas, kad tam tikros žaizdos Romos gatvės muštynėse reiškė tam tikrus dalykus“, sakė Grahamas-Dixonas „The Telegraph“, kai pasirodė jo dokumentinis filmas. „Jei vyras įžeidė kito vyro reputaciją, jam galėjo būti perpjautas veidas. Jei vyras įžeidė vyro moterį, jam buvo nupjautas penis.“

Ataskaitoje apie Tomassoni mirtį teigiama, kad jam nutekėjo kraujas per šlaunies arteriją kirkšnyje, o tai rodo, kad Caravaggio bandė jį kastruoti, o tai savo ruožtu parodė, kad kova vyko dėl moters. Po šio įvykio popiežius paskelbė jam mirties nuosprendį.

Nuo tos akimirkos Caravaggio tapo bėgliu.

Maltos skandalas (1608 m.)

Atrodytų, žmogus jau turėjo būti pasimokęs. Not this time tho. Maltoje jis tampa Šv. Jono ordino riteriu. Ir tada, surprise, surprise, vėl susimuša. Šį kartą – su labai aukšto rango ordino nariu. Užpuolimas baigėsi kalėjimu, tačiau Caravaggio kažkokiu būdu sugebėjo pabėgti iš tvirtovės ir naktį valtimi pasiekė Siciliją. Ordinas oficialiai paskelbė jį „supuvusiu ir dvokiančiu nariu“, lol.

Šaltinis: caravaggio.org

Ar jo paveiksluose galima pamatyti jo paties gyvenimą?

Man atrodo, kad taip. Caravaggio buvo vienas pirmųjų, kuris šventuosius ėmė vaizduoti ne kaip tobulus, spindinčius žmones. Jo modeliai dažnai buvo elgetos, prostitutės, paprasti darbininkai ar žmonės iš visuomenės užribio. Veidai pavargę, rankos purvinos, emocijos tikros. Tuo metu tai atrodė beveik šventvagiška.

Keisčiausia tai, kad žmogus, kurio gyvenimas priminė nesibaigiančią kriminalinę kroniką, paskutiniaisiais metais pradėjo tapyti visai kitokius paveikslus. Juose atsirado daugiau kaltės, susitaikymo ir liūdesio. Būtent tuo laikotarpiu, kai jis pabėgo iš Romos, gimė dalis jo brandžiausių darbų. Jis slapstėsi Neapolyje, Maltoje ir Sicilijoje, tačiau visur gaudavo naujų užsakymų. Atrodo beveik neįtikėtina, kad žmogus, oficialiai nuteistas mirties bausme, tuo pat metu vis dar sulaukdavo didikų užsakymų, o jie varžėsi dėl jo paveikslų.

Vienas stipriausių to pavyzdžių yra paveikslas „Dovydas su Galijoto galva“. Daugelis meno istorikų mano, kad Galijoto galvai Caravaggio panaudojo savo paties veidą. Tarsi pats save būtų pasmerkęs. Nors nėra visiško sutarimo, ši interpretacija iki šiol yra viena plačiausiai aptariamų.

Asmeninė nuotrauka

Paskutinė kelionė

Man bene įdomiausia detalė buvo ta, kad paveikslas, kurį mačiau Valdovų rūmuose, greičiausiai buvo vienas iš darbų, kuriuos Caravaggio vežėsi paskutinėje savo kelionėje į Romą. Jis tikėjosi gauti popiežiaus malonę ir grįžti namo, tačiau Romos jis taip ir nepasiekė.

1610 metais, būdamas vos 38-erių, jis mirė netoli Porto Erkolės. Iki šiol nėra vieningos nuomonės, kas tiksliai nutiko: meno istorikai mini maliariją, infekciją po sužeidimo, sifilį ar net apsinuodijimą švinu iš dažų.

Pirmieji sužinokite apie mano naujus paveikslus ir renginius:

Kontaktai

Paslaugų teikimo sąlygos

Privatumo politika