Kai melas tampa šedevru: garsiausi meno padirbinėtojai istorijoje

Hristina Ki

Meno istorijoje klastotojai visada egzistavo. Jų kūriniai metų metus kabėjo muziejuose, apgaudinėdami kolekcionierius ir versdami meno istorikus iš naujo pasvarstyti apie tai, kas yra „autentiškas menas“. Būsiu atvira: šitos istorijos man labiau priminė pikantišką tea spilling tipo dramą, o ne sausą istorijos vadovėlį.

Šiandien paminėsiu keletą genijų, kurie iš ekspertų pasityčiojo taip meistriškai, kad jų apgavystės tapo legendomis.

Michelangelo: Ar jis buvo geriausias Renesanso klastotojų meistras?

Pirmiausia turime pakalbėti apie Mikelandželą. Yep, būtent tas Mikelandželas. Prieš tai, kai jis nutapė Siksto koplyčios lubas ir kalė vyrus su didesniu pilvo presu nei fitneso influenceriai, šis vyras apgaudinėjo turtingus kolekcininkus.

Renesanso laikais visi buvo išproteję dėl senovės graikų ir romėnų skulptūrų. Tai buvo privalomas turtuolių dekoro elementas. Žinote, ko Mikelandželas tuo metu neturėjo? Pinigų. Tada jis pagalvojo: „Aš galiu pats pagaminti antikvarą.“ Jaučiu, jam būtų patikęs Pinterest, tikras DIY king.

Jis sukūrė netikrą antikvarinę statulą „Miegantis Erosas“ (1496 m.), ją tobulai pasendino rūgščiu dirvožemiu ir pardavė. Istorija tuo nesibaigė. Vienas įtakingiausių Romos vyrų, kardinolas Raffaelle Riario, įsigijo skulptūrą. Aišku, jis patikėjo, kad gavo patį nuostabiausią antikvariatą. Vos ne aukso puodą, lol.

Kažkada vėliau, kardinolas sužinojo apie klastotę. Daugelis apgautų žmonių įsižeistų ir eitų aiškintis su tokiu apgaviku. Ką padarė kardinolas? Jis buvo toks: „Gerai, tu mane apgavai, bet honestly, you are a genius.“ Vietoj to, kad sugriautų Mikelandželo gyvenimą, kardinolas gerbė menininko gudrumą. Ar galite įsivaizduoti, kad apgavote Romos kardinolą ir vietoj to, kad būtumėte nužudytas, sulauktumėte pagyrų? Ikona.

Han van Meegeren - Nacių apgavikas

Leiskite pristatyti jums Haną van Meegereną. Jis atsakingas už vieną didžiausių meno apgavysčių visoje meno istorijoje. Kaip iškilo jo villain arc? Jis tiesiog per gerai tapė. Ne, rimtai. Meno pasaulis pasakė: „Sorry seni, tu gal ir talentingas, bet originalumo pas tave – nulis“. Van Meegeren buvo toks: „AR JŪS JUOKAUJATE? WATCH ME.“ Užuot ieškojęs naujovių, Hanas nusprendė sukurti savo sistemą.

Ką jis nusprendė daryti? Jis pradėjo klastoti Vermejerį (Johannes Vermeer) iki smulkiausių detalių. Jis atliko kruopštų tyrimą; jis įsigijo senų XVII amžiaus drobių, rankomis maišydavo pigmentus ir gaminosi teptukus, atitinkančius tikslius Vermeerio potėpius. Jo pastangų rezultatas, klastotė, žinoma kaip „Vakarienė Emause“, apgavo ne ką kitą, o Abraomą Brediusą (Abraham Bredius), garsiausią ir gerbiamiausią to meto meno kritiką. Brediusas tiesiogine prasme paskelbė, kad tai didžiausias Vermeerio šedevras. 😭💀

Supratęs, kad gali apgauti visą meno pasaulį, Hanas ėmėsi visko. Jis toliau klastojo ir turtėjo, kol apgaudinėjo beveik kiekvieną meno įstaigą ir privatų kolekcininką Europoje už astronomines pinigų sumas.

Aišku, visata turėjo kitų planų - prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Hanas gyveno savo utopijoje, kol vieną iš jo klastočių „Kristus ir svetimautoja“ įsigijo vienas iš aukščiausių nacių pareigūnų, Hermanas Goringas (Hermann Göring). UF.

Po karo sąjungininkai gavo paveikslą iš nacių ir norėjo sužinoti, kaip jie gavo „Vermejerio“ paveikslą. Ir žinote ką? Visi pirštai rodė į Haną. Jis buvo ne tik sukčius, bet ir laikomas valstybės išdaviku, nes pardavė Nyderlandų kultūros paveldą priešui. Kokia bausmė? Mirtis.

Ką padarė Hanas? Jis pasakė maždaug: „Pala, pala, jūs viską ne taip supratote. Tai ne Vermejeris... tai aš. AŠ JĮ SUKLASTOJAU!“ Teismas jam sako: „Įrodyk.“ Tada jis tiesiog sėdėjo prižiūrimas policijos ir nutapė kitą Vermejerio klastotę. Ikona.

Ir jam pavyko. Hanui buvo panaikinti kaltinimai išdavyste, nes jis nebuvo išdavikas, o tiesiog apgavikas. Jis gavo vienerius metus kalėjimo už sukčiavimą. Dar jam nespėjus atlikti bausmės, karma (o gal tiesiog stresas) jį pasivijo, ir jis mirė nuo širdies nepakankamumo.

Dar kame bajeris? Kai kurios jo klastotės tebėra išlikusios, tikriausiai saugomos privačiose kolekcijose, o jų savininkai nė nežino, kad jų „neįkainojamas“ Vermejeris iš tikrųjų yra tik Hano vidurinis pirštas meno pasauliui.

Aišku, tai yra tik teorija, bet būkime tikri, jei kas ir galėtų išsisukti nuo tokios šimtmečių senumo apgavystės, tai būtų Mikelandželas.

Eric Hebborn: restauratorius, kuris norėjo kažką tai įrodyti

Get ready, nes šita istorija yra beprotiška. Joje yra senieji meistrai, šešėliniai sandoriai ir paslaptinga mirtis. Susipažinkite su Eriku Hebbornu – žmogumi, kuris sukčiavimą pavertė savo meno forma.

Hebbornas buvo ne šiaip koks nors klastotojas, o tikras chameleonas. Šis vyras taip puikiai perteikė Rembrandtą (Rembrandt Harmenszoon van Rijn), Bruegelį (Pieter Brueghel) ir van Dyką (Anthony van Dyck), kad net ekspertai sakė: „Taip, tai tikri kūriniai.“ Spoiler alert: jie nebuvo.

Kokia buvo jo praeitis? Erikas dirbo meno kūrinių restauratoriumi. Vėliau jis kai ką suprato: jis galėtų ne tik taisyti senus paveikslus, bet ir sukurti visiškai naujus, kurie atrodytų taip pat įtikinamai. Ar jis panaudojo šį savo talentą geriems tikslams? Ne. Vietoj to, jis užtvindė meno rinką tūkstančiais suklastotų senųjų meistrų kūrinių ir užsidirbo.

Juokingiausia yra tai, kad jis niekada nelaikė savęs nusikaltėliu. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad nieko neapgauna, o tiesiog įrodinėjo savo tiesą. Hebbornas iš esmės sakė: „Šie vadinamieji ekspertai mano, kad žino viską, bet net negali atskirti klastotės nuo tikro. Tai kuris čia yra idiotas?“ Tiesa pasakius, gal ir makes sense.

Žinoma, kortų namelis turėjo sugriūti. Kuratoriai pradėjo pastebėti panašumus. Rinkoje pasirodydavo skirtingi „senųjų meistrų“ kūriniai su tomis pačiomis medžiagomis ir įtartinai panašiomis technikomis. Visi ženklai rodė į Hebborną.

Ką jis padarė? Supanikavo? Atsiprašė? Ne. Jis tapo įžymybe, parašė knygą „Patrauktas į bėdą: Meistro klastotojo išpažintis“ (Drawn to Trouble: Confessions of a Master Forger) ir apkaltino visą meno pasaulį, kad jį taip lengva apgauti. Jis kalbėjo: „Aš jus apgavau, ir jūs to nusipelnėte.“ Slay.

Viskas baigėsi kiek žiaurokai. 1996 m. Hebbornas buvo rastas Romoje su sutraiškyta kaukole. Iki šiol niekas nežino, kas iš tikrųjų nutiko. Ar tai buvo nelaimingas atsitikimas? Nesėkmingas apiplėšimas? O gal kažkas norėjo nutildyti šį vyrą, kuris atskleidė didžiausias meno pasaulio paslaptis? Juk kai kurie labai įtakingi veikėjai tikrai nenorėtų būti šalia tokio žmogaus.

Mes vis dar nežinome, kiek jo padirbinių yra rinkoje. Kai kurie iš jų tikriausiai vis dar kabo prabangiose kolekcijose, laikomi kaip neįkainojami originalai. Kitą kartą, kai muziejuje pamatysite „senojo meistro“ paveikslą, atminkite, kad tai gali būti tiesiog Hebbornas.

Elmyr de Hory - vyras, kuriam būtų patikusi daina „I Took A Pill in Ibiza“

Brangieji, jei kas nors pavertė klastojimą gyvenimo būdu, tai buvo šis vyras. Jis ne tik kūrė meną, o gyveno kaip koks filmo personažas. Main character energy.

Elmyras kaip ir daugelis, svajojo tapti žinomu menininku, tačiau kritikai nebuvo labai sužavėti jo darbais. The audacity. Vieną dieną jam šovė tokia idėja: „Jei niekas negerbia mano meno, galbūt gerbs Pikaso.“ Ir žinote ką? Jis taip ir padarė.

Jis sugebėjo suklastoti daugiau nei 1000 paveikslų Pikaso (Pablo Picasso), Matiso (Henri Matisse), Modigliani (Amedeo Modigliani) stiliais. Jis netgi turėjo prekiautojų, kurie pardavinėjo jo padirbinius visame pasaulyje. Vietoj to, kad būtų pagautas už klastojimą, he was living his best life Ibizoje, linksminosi su įžymybėmis, žavėjo turtinguosius ir uždirbo pinigus.

Karma is a bitch, of course. Septintajame dešimtmetyje Teksaso naftos magnatas suprato, kad nusipirko 40 padirbtų paveikslų ir staiga Elmyras buvo demaskuotas. Užuot slėpęsis iš gėdos, šis vyras pavertė tai savo asmenybe. Jis pasakė: „Apgavau, bet tiesa pasakius, man tai pavyko, dėl to ir įkliuvot, lol.“

Jis netgi išgarsėjo po to, kai buvo pagautas. Apie jį buvo išleista knyga „Fake!“ (autorius Clifford Irving), o Orsonas Velsas (Orson Welles) jį įamžino filme „F kaip Fake“ (F for Fake).

Galiausiai įstatymas pasivijo šį klastotoją. 1976 m., gresiant kalėjimo bausmei, Elmyras pasakė: „Ne, ne šiandien“, išgėrė saują migdomųjų ir paliko šį pasaulį savo sąlygomis.

Bajeris tas, kad kai kurie jo klastotės vis dar egzistuoja, o ekspertai ir toliau yra apgaudinėjami.

Wolfgangas Beltracchi – Šimtmečio klastotojas

Okei, va čia tai tiesiog art true crime. Papasakosiu apie Wolfgangą Beltracchi, dar žinomą kaip vyrą, kurį meno pasaulis dabar vadina „Šimtmečio klastotoju“.

Imagine – aštuntasis dešimtmetis, ir šitam vokiečiui į galvą atejo suvokimas, kad jis turi didžiulį talentą. Šis vyras galėjo tapyti kaip bet kuris menininkas. Maksas Ernstas? Easy. Fernanas Ležė? Jokių problemų. Užuot vargęs kaip koks nežinomas menininkas, Wolfgangas pagalvojo: „Kam tapyti kaip aš, kai galiu tapyti kaip jie? Taip uždirbčiau žymiai daugiau pinigų.“

Beveik 40 metų Wolfgangas ir jo žmona Helene (taip, jie buvo įtakinga pora klastojimo srityje) vykdė vieną sėkmingiausių aferų meno istorijoje. Čia neina kalba apie kelias įžūlias kopijas. Ne. Wolfgangas išleido nuo 1000 iki 1300 klastočių, tiek daug, kad net jis pats pametė skaičių.

Jam kilo neįtikėtina mintis: jis suprato, kad negali kopijuoti jau egzistuojančių kūrinių, nes tai būtų buvę per daug rizikinga. Vietoj to, jis sukūrė visiškai naujus kūrinius, kurie galėjo egzistuoti ir būti svarbūs menininko karjerai. Trumpai tariant, jis užpildė spragas, sukurdamas paveikslus, kurie galėjo egzistuoti, bet neegzistavo. Ekspertai, aišku, patikėjo. Vienas iš jo padirbtų Makso Ernsto (Max Ernst) paveikslų netgi pateko į Metropoliteno meno muziejaus retrospektyvą. Taip, jis buvo toks geras sukčius, kad jo klastotė tapo šedevru.

O Helene? Na, ji ne tik gurkšnojo šampaną nuošalyje, ji sugalvojo įmantrią istoriją apie tai, kad Antrojo pasaulinio karo metais iš savo senelio paveldėjo nuostabią privačią kolekciją. Įtikinamas bajeris.

Tačiau, kaip ir visos aferos, galiausiai tiesa išaiškėja. 2010 m. laboratorinis tyrimas aptiko kažką, ko Wolfgangas paliko pėdsaką to, ko negalėjo nuslėpti: titano baltąjį pigmentą. Problema? Jis neegzistavo tuo metu, kai tariamai buvo nutapytas jo vadinamas „Campendonk“. Upsi. Šita maža smulkmena sugriovė visą Beltracchi imperiją.

2011 m. Wolfgangas ir Helene buvo pripažinti kaltais dėl mažiausiai 14 paveikslų klastojimo, bet, žinoma, jų yra daug daugiau (būtų naivu manyti, kad jų skaičius toks mažas). Jie abu gavo šešerius metus kalėjimo, bet jis atsėdėjo tik kiek daugiau nei dvejus, kol išėjo į laisvę. Dėl šios apgaulės kolekcininkai ir galerijos prarado milijonus. O geriausia dalis? Daugybė jo padirbinių vis dar kabo privačiose kolekcijose, o jų savininkai gurkšnoja vyną ir giriasi savo „Ernst“ arba „Derain“. Eat the rich, I guess.

Po kalėjimo Beltracchi prisiekinėja, kad pasitaisė. Dabar jis tapo savo vardu ir netgi buvo dokumentiniame filme „Beltracchi: klastojimo menas“ (Beltracchi: The Art of Forgery), kuriame atvirai papasakojo visas užkulisių istorijas apie tai, kaip jam tai pavyko.

Ar jis buvo nusikaltėlis? Žinoma. Bet ar jis taip pat buvo genijus, kad visą meno pasaulį pavertė kvailių gauja? Be abejo. Jei tavo suklastotas darbas kabo Metropoliteno muziejuje – čia jau ne šiaip klastotė, o palikimas.

Nuo Renesanso iki šių dienų klastotojai paliko mums tokią pat reikšmingą istoriją kaip ir tikrieji menininkai. Jie ne tik apmovė kolekcininkus ir muziejus, bet ir įrodė, kad kartais pats melas tampa legenda. Taip, jie buvo nusikaltėliai. Ar jie paliko istoriją, kurią šiandien skaitome kaip geriausią meninę telenovelę? Sure.

Vaizdų šaltiniai - čia.

Dar juokingiau yra tai, kad statula po skandalo ne šiaip sau dingo. Ne. Anglijos karalius Karolis I galiausiai ją gavo ir eksponavo savo rūmuose. Po kiek laiko, 1698 m. Whitehall rūmuose kilo didžiulis gaisras ir statula dingo. Ar ji sudegė? Ar buvo pavogta? Ar kas nors suprato, kad tai klastotė, ir tyliai jos atsikratė? Niekas nežino. Tai, kad Mikelandželo apgavystė nuėjo taip toli, yra insane.

Kai kurie žmonės mano, kad Mikelandželas galėjo būti atsakingas už kitus padirbinius. Ar kada nors girdėjote apie Laokooną ir jo sūnus? Ši nuostabi helenistinė skulptūra buvo rasta Romoje 1506 m. Kai kurie meno istorikai į ją žiūri pro pirštus, sakydami, kad galbūt tai buvo dar viena ypatinga Mikelandželo figūra. Pavyzdžiui, ar jis iš tikrųjų ją restauravo ar tik sukūrė ir išleido kaip antikinį šedevrą?