Nuo Jessicos Shy iki Picasso: tarp to, kas populiaru, ir to, kas priimtina

Meno istorijoje pilna vardų, apie kuriuos nuo mokyklos laikų girdime, kad jie yra genijai. Pablo Picasso, Jackson Pollock – čia būtų tik pora tokių pavyzdžių.

Mes žinome, kad jie svarbūs, kad pakeitė meno istoriją ir kad jų darbai kainuoja milžiniškus pinigus. Tačiau ar mums privalo patikti jų kūryba?

Yra situacijų, kai pats menininkas mums visiškai neužkliūva, tačiau jo kūryba tiesiog nekelia jokio „wow“ efekto. Mes suprantame, ką jis daro, gal net suprantame, kodėl jis laikomas svarbiu, bet vis tiek nesuprantame, kodėl būtent šis kūrinys taip sužavėjo tiek daug žmonių.

Kodėl tada taip sunku tiesiog pasakyti sau, kad tau kažkas nepatinka, nors tai yra svarbu?

Galbūt todėl, kad kai kažką mėgsta visi, mes pradedame abejoti ne tuo kūriniu, o savimi. Pagalvojame, kad jeigu milijonai žmonių mato genialumą, o mes jo nematome, problema turi būti mumyse.

Tačiau menas nėra egzaminas, kuriame yra vienas teisingas atsakymas. Kartais visai sveika stovėti prieš paveikslą, kurį meno istorija vadina šedevru, ir pagalvoti: „Nu nepatinka, nors tu ką.“

Lygiai taip pat galima stebėti penkiasdešimties tūkstančių žmonių minią ir galvoti: „Aš suprantu, kodėl jūs čia. Tiesiog pati čia nenorėčiau būti.“ Ir tai yra normalu. Tai yra balansas.

Mums nereikia visko mėgti vien todėl, kad tai mėgsta visi. Kartais pakanka žinoti, kodėl kitiems tai patinka, ir vis tiek pasirinkti tai, kas patinka mums.

Juk visi ją mėgsta, ko tu čia prisikabinai?

Praėjo abu Jessicos Shy koncertai Vingio parke, o mano socialiniai tinklai pastarosiomis dienomis atrodė taip, lyg ten būtų susirinkusi beveik visa Lietuva.

Viename Instagramo story matau pažįstamą, kuri buvo tame koncerte. Kitame TikTok vaizdo įraše stebiu influencerę, kurios neseku, bet dabar jau žinau, kad ji buvo Jessicos koncerte, nes susierzino dėl to, kad Jessica į auditoriją kreipėsi šaukdama „Vilniau!“, nors ji pati nieko bendro su Vilniumi neturi. Facebooke žiniasklaida ir įvairūs apžvalgininkai dalijasi scenos, fejerverkų, tūkstančių žmonių minios nuotraukomis ir vaizdo įrašais bei rašo, kad tai buvo vienas geriausių koncertų Lietuvoje.

Matyt dėl to šeštadienį ryte, atsikėlusi ir greitai prascrollinusi Instagramą, pradėjau galvoti: kodėl mums taip svarbu, ką mėgsta visi kiti?

Net ir šiandien, diskusijos nesibaigia. Vieni žavisi tuo, kad mergina iš Birštono sugebėjo be didžiulių skandalų, tarptautinės karjeros ar skandalingo įvaizdžio surinkti tokias minias žmonių. Kiti kritikuoja jos pasirodymą ir diskutuoja, kiek jame buvo gyvo dainavimo, o kiek fonogramos. Aš pati koncerte nebuvau, todėl šito vertinti negaliu.

Žiūrėdama į nuotraukas ir vaizdo įrašus matau milžinišką komandą: scenografiją, kostiumus, šviesas, choreografiją, vizualus, techniką ir žmones, kurie visa tai sugalvojo, pagamino, sustatė ir kelioms valandoms pavertė vienu dideliu reginiu. Scenoje matome vieną žmogų, o už jo stovi dešimtys, o gal ir šimtai žmonių.

Man atrodo, kad Jessicos fenomenas yra labai geras pavyzdys, kaip lengvai mes supaprastiname kūrybą iki vieno vardo.

Kalbant apie meną

Aš pati Jessicos muzikos neklausau, nes ji man tiesiog nepatinka. Nors klausausi įvairios muzikos, priklausomai nuo nuotaikos, mano skoniui ji yra per daug paprasta, per daug popsinė ir apskritai ne ta muzika, kurios pati ieškočiau.

Žmonės, kurie mane seka, turbūt irgi žino, kad labai paprasti dalykai retai kada mane sužavi. Mano tapybos stilius nėra lygus drobės paviršius ir klasikiniai peizažai. Aš tapau gamtą iš aukščio perspektyvos, naudoju daug tekstūros, nebijau ryškių spalvų ir kuriu gana specifinį vizualinį pasaulį. Galbūt todėl nieko keisto, kad mano skonis ir masinės popmuzikos skonis ne visada susitinka.

Yra vienas „bet“: mano nuomonė apie Jessicos muziką nėra svarbesnė už penkiasdešimties tūkstančių žmonių nuomonę. Lygiai taip pat jų nuomonė nėra svarbesnė už manąją. Mes tiesiog turime skirtingą skonį. And that’s ok.

Kai kažkas tampa labai populiaru, mūsų smegenys tarsi pačios pradeda ieškoti priežasties, kodėl tai turėtų patikti ir mums.

Jeigu visi eina į tą patį koncertą, vadinasi, koncertas geras. Jeigu visi žiūri tą patį populiarų filmą, vadinasi, jis vertas dėmesio. Jeigu menininkas turi milijoną sekėjų, tikriausiai jo kūryba kažkuo ypatinga. Jeigu paveikslas parduodamas už milijonus, vadinasi, tai šedevras. Bet ar tikrai?

Ar populiarumas = geras skonis?

Populiarumas parodo, kad kažkas sugebėjo pasiekti didelę auditoriją ir tai yra įspūdinga. Tačiau jis nepasako, ar man tas kūrinys patiks.

Man gali būti visiškai neįdomi muzika, kurios klausosi milijonai žmonių. Lygiai taip pat man gali patikti menininkas, apie kurį beveik niekas nėra girdėjęs. Ir vėlgi, that’s totally ok.

Kartais net atrodo, kad mums reikia leidimo nemėgti to, ką mėgsta visi.

Kai 50 tūkstančių žmonių susirenka į vieną vietą, labai lengva pagalvoti: jeigu tiek žmonių tai mėgsta, turbūt aš kažko nesuprantu.

Tas pats nutinka muziejuje. Stovi priešais paveikslą, kurio kaina yra keli milijonai eurų, šalia kabanti lentelė sako, kad tai vienas svarbiausių XX-ojo amžiaus kūrinių, o tavo vienintelė mintis: „Why tho?“

Egzistuoja ir kita šito klausimo pusė

Iki šiol kalbėjau apie situaciją, kai kūrinys/menininkas yra populiarus, visi aplinkui jį giria, o tu žiūri ar klausai ir galvoji: „Nu gerai, bet kodėl?“

Galime pripažinti, kad kūrinys yra svarbus, įtakingas, techniškai įdomus ar net patys jį mėgti. Ir tada sužinome daugiau apie žmogų, kuris jį sukūrė. Tada iškyla daug nepatogių klausimų: ką daryti su menu, kai jo autorius kaip žmogus pasirodo esantis gerokai mažiau žavus nei jo kūryba? Ar jo elgesys turėtų pakeisti mūsų požiūrį į kūrinį? Ar galima atskirti menininką nuo jo meno?

Meno istorijoje tokių pavyzdžių tikrai netrūksta.

Pablas Pikasas / pablopicasso.org

Pablo Picasso (Pablas Pikasas)

Pikasas turbūt yra vienas geriausių pavyzdžių, kai kalbame apie talentą, kuris visiškai neužtikrina gero žmogaus titulo. Jo įtaka XX a. menui yra praktiškai neginčijama, tačiau jo santykiai su moterimis buvo mažiau žavūs. Jis buvo apibūdinamas kaip manipuliuojantis, narciziškas ir žiaurus, o jo gyvenime netrūko išdavysčių, palikimų ir moterų, kurioms jo elgesys turėjo labai skaudžių pasekmių. Kritikai taip pat kelia klausimų dėl jo požiūrio į moteris ir Afrikos meno įtakos jo kūrybai. Vis dėlto jo vieta XX a. meno istorijoje yra tokia didelė, kad paprasčiausiai iš jos išbraukti Pikaso būtų praktiškai neįmanoma.

Polis Gogenas / Louis-Maurice Boutet de Monvel

Paul Gauguin (Polis Gogenas)

Su Gogenu situacija tampa dar nepatogesnė, nes jo gyvenimo istorija tiesiogiai persipina su tuo, ką jis tapė. Gogenas paliko žmoną ir vaikus bei išvyko į Taitį, kur, būdamas vidutinio amžiaus vyras, palaikė seksualinius santykius su labai jaunomis vietinėmis merginomis. Jis susilaukė vaikų ir vėliau jų gyvenime beveik nebedalyvavo. Jo paveiksluose taip pat gausu jaunų Tahitį gyvenusių moterų seksualizavimo. Tuo pat metu Gogenas labai rūpinosi savo, kaip genijaus, mitu ir pats kūrė istoriją apie save kaip apie menininką, atsisakiusį Vakarų civilizacijos dėl egzotiško gyvenimo rojuje.

Džeksonas Polokas / Martha Holmes

Jackson Pollock (Džeksonas Polokas)

Poloko atvejis čia šiek tiek kitoks. Jis įdomus ne tik dėl savo asmeninio gyvenimo, bet ir dėl to, kad jo kūrybos vertė nuo pat pradžių buvo ginčijama. Jo „drip painting“ vieniems tapo revoliuciniu meno istorijos momentu, kitiems atrodė kaip atsitiktinis dažų taškymas arba tiesiog labai sėkmingai išreklamuotas triukas. Net buvo keliamas klausimas, ar Polokas iš tiesų buvo genijus, ar tiesiog labai sėkmingas šarlatanas. Tačiau jo technika neatsirado iš niekur. Prieš ją buvo ilgas eksperimentavimo, įtakų ir tapybos proceso tyrinėjimo laikotarpis. Tad net jeigu žiūrint į Poloko paveikslą pirmoji mintis yra „nu, man tai čia atrodo tiesiog tep lep ant drobės“, jo vieta meno istorijoje nuo to nedingsta.

Dali atvejis apskritai atrodo lyg būtų parašytas specialiai šitam straipsniui. Už siurrealistinių paveikslų ir absurdiškų ūsų slėpėsi žmogus, kurio biografijoje buvo simpatijų fašizmui, smurto prieš moteris ir kitokio elgesio, dėl kurio šiandien jo įvaizdis atrodo gerokai tamsesnis. Jis taip pat buvo nepaprastai apsėstas savo viešojo įvaizdžio ir sąmoningai kūrė Salvadoro Dalí personažą – ekscentrišką, provokuojantį ir nuolat apie save kalbantį menininką.

Salvador Dalí (Salvadoras Dali)

Salvadoras Dali / Vida Press

Endis Varholas / Marshall Swerman

Andy Warhol (Endis Varholas)

Varholas į šią kompaniją įneša dar kitokį klausimą: kiek galima išnaudoti kitus žmones vardan meno? Jo „Factory“ aplinka tapo legenda, o aplink jį sukosi daugybė menininkų, atlikėjų, modelių ir kitų žmonių, kuriuos jis pavertė savo kūrybos ir viešojo įvaizdžio dalimi. Dėl to Varholas iki šiol vertinamas prieštaringai: vieniems jis yra genialus žmogus, kuris suprato, kaip veikia šiuolaikinė kultūra, įžymybės ir vartojimas, kitiems jis atrodo kaip žmogus, mokėjęs kitus paversti medžiaga savo menui.

Perskaičius apie šiuos menininkus, man vis grįžta tas pats klausimas: ar galima atskirti menininką nuo jo meno?

Kuo daugiau skaitau apie garsiausius meno istorijos vardus, tuo mažiau man atrodo, kad į šį klausimą galima atsakyti paprastai.

Galima pripažinti, kad Pikaso pakeitė meno istoriją, ir kartu pripažinti, kad jo elgesys su moterimis buvo siaubingas. Galima žiūrėti į Gogeno paveikslą ir matyti spalvas, formas bei jo įtaką modernizmui, kartu žinant, kokį gyvenimą jis iš tikrųjų gyveno. Galima žinoti, kodėl Polokas laikomas revoliuciniu menininku, ir vis tiek žiūrėti į jo drobę galvojant: „Nu, ne mano skonio.“ Galima žavėtis Dali vaizduote, bet neignoruoti žmogaus, kuris slypėjo už to įspūdingo personažo. Galima žavėtis Varholo gebėjimu suprasti popkultūrą ir kartu klausti, kiek jo kūryboje buvo kitų žmonių išnaudojimo.

Čia nėra jokio stebuklingo atsakymo. Kūrinys gali būti geras, nors jo autorius buvo siaubingas žmogus. Kūrinys gali būti istoriškai svarbus, nors mums asmeniškai jis visiškai nepatinka. Menininkas gali būti puikus žmogus, o jo kūryba mums vis tiek gali būti visiškai neįdomi. Kartais mes mėgstame ne patį meną, o istoriją, kuri mums apie jį papasakota.

Ir kartais labai garsus menininkas tiesiog nėra mūsų menininkas.

Galbūt todėl kitą kartą pamačius kūrinį, kurį visi vadina šedevru, verta savęs paklausti ne tik „ar man jis patinka?“, bet ir:

„Ar man jis iš tikrųjų patinka, ar aš tiesiog žinau, kad turėčiau jį mėgti?“

Mums nereikia mėgti to, ką mėgsta visi. Lygiai taip pat nereikia apsimesti, kad tai, ko mes nemėgstame, yra blogai.

Kartais galima tiesiog pasakyti: „Man nepatinka Jessicos muzika, bet aš suprantu, kodėl jums ji patinka.“

Pirmieji sužinokite apie mano naujus paveikslus ir renginius:

Kontaktai

Paslaugų teikimo sąlygos

Privatumo politika